Atsiliepimai

Aikido

Fechtavimas moko žudyti
Aikido primena man,
kaip transformuoti pyktį

Aikido – taikingas kovos menas, verčiantis oponento neigiamą energiją ir iš jos kylančius veiksmus jo paties silpnybe. Tai ypatinga disciplina užgimusi tekančios saulės šalyje, o praktikuojama visame pasaulyje. Įdomu tai, kad  ši sporto šaka nėra įtraukta į olimpinių sporto rungčių sąrašą (Aikido nevadinamas sportu), taip pat nėra ir Aikido turnyrų, bet pasekėjų – apstu. Kur čia šuo pakastas? Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Tai tarsi samurajų kodeksas, savęs pažabojimas.

Aikido atsirado palyginus neseniai. Tai vieno žmogaus ir jo pasiekėjų darbas. Pats laikyčiau tai savotiška senovės Japonijos papročių, mąstysenos ir gyvenimo būdo interpretacija. Tai tradicija. Ir lankstymasis (kitaip shomen-ni rei) į kamiza pusę toli gražu nėra O-Sensei Morihei Ueshiba kaip stabo garbinimas. Tai – pagarba, jam kaip asmeniui ir jo išvystytai disciplinai.

Nuoširdžiai pasakysiu, kad pirmą kartą žengęs ant tatamio mokytis Aikido maniau žinąs, kas tai per dalykas. Tačiau jau po pirmos treniruotės teko keisti ne tik mąstymą, bet ir elgseną. Susikaupimas ir emocinės būsenos stabilumas tikrai nėra man būdingi dalykai ir niekada nemaniau, kad gali tapti. Aikido parodė kitaip. Galima ištreniruoti kūną, išlavinti protą, o po pirmos treniruotės supratau, kad galima pakeisti ir įsisenėjusią elgseną. Tereikia pakeisti pasaulėžiūrą. Priešas ne tas, kuris tave puola, priešas – tas, kuris tavęs nepalieka ramybėje. Nors ir nepasidariau „ramus kaip kalnas“, bet pamačiau kelią į kalno viršūnę.

Suvaldęs protą ir emocijas, įvaldysi kūną, įvaldęs kūną – atversi sielą. Nežinau ar pataikiau, bet man Aikido esmė tokia. Jei atvirai, manau, kad tai ypatinga dvasinio tobulėjimo ir pagarbos forma, būdinga rytų kultūros tautoms. Ne paslaptis, kad tolimųjų rytų žmonės (gal net per daug) tolerantiški ir ramūs, neskubantys ir labai kruopštūs. Toks yra ir Aikido.

Kęstutis Dikas, Vilniaus Pedagoginio universiteto studentas
Tekstas neredaguotas

 

Asociacijos parodomoji programa PANORAMOJE, (2009 sausio 25 diena)

"Pasirodymas žavėjo ir jaudino. Buvo smagu žiūreti kaip mažieji dalyviai susikaupę stengėsi pasirodyti kuo geriau - juk buvo tiek daug žiūrovų, tarp kurių galejo būti ir tolerantiškų, ir griežtų kritikų. Tačiau pasirodymas pavyko puikiai. Vaikams buvo labai geras paskatinimas ir toliau stengtis ir kuo daugiau išmokti"

Vilmanto mama Giedre

 

Aikido mano gyvenime

Sveiki. Susipažinkime. Gyvenu tipišką XXI amžiaus miestietės gyvenimą. Technologinė revoliucija, visuotinė konkurencija, nuolat besikeičiančios gyvenimo taisyklės, chaosas darbo rinkoje ir vis mažesnis „saldžių kąsnelių“ skaičius – mano gyvenimo ritmas yra pašėlęs ir neleidžia atsipalaiduoti. Veiksmai, kuriuos turiu atlikti, sprendimai, kuriuos privalau priimti, situacijos, reikalaujančios savitvardos, būna pačios netikėčiausios. Kiekvieną dieną stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą: priimti teisingus sprendimus bei išlikti nuosekli ir sąžininga. Kad išgyvenčiau šių dienų civilizacijos džiunglėse, pradėjau ieškoti sistemos, kuri sudrausmintų kūną ir sielą, struktūruotų aplinkinį pasaulį, padėtų išlaikyti vientisumą ir dinamiškumą. Kur rasti tokią sistemą? Žvilgsnis nukrypo į praeitį. Negali būti, kad anksčiau ši problema nebuvo gvildenama! Padidėjęs nesaugumo jausmas privertė susimąstyti apie kovos meną. Juolab, kad žodžiai „kova“ ir „mūšis“ buvo dažnai vartojami mano žodyne. Kovojau už išlikimą ir sėkmę, kovojau su priešais, kovojau darbe, net šeimą ir tą kartais galėjau palyginti su mūšio lauku.

Taigi, nusprendžiau pasitelkti garsių kovotojų išmintį ir patirtį.

Kelias į harmoniją
Aikido ieškojau ilgai. Stebėjau įvairias treniruotes, išmėginau ne vieną kovo menų rūšį. Bet tik apsilankius aikido treniruotėje likau pakerėta besitreniruojančių tiksliais ir ekonomiškais judesiais. Sklandūs rankų ir kojų judesiai, ir nė vieno nereikalingo mostelėjimo! Man, saiko ir gražios formos fanatikei, šis reginys buvo artimas apreiškimui. Negalėjau akių atitraukti nuo išdidžios ir tuo pačiu santūrios aikidokų (taip save vadina tie, kas praktikuoja šį kovo meną) laikysenos. Pasitikėjimas savimi ir aplinkiniu pasauliu atsispindėjo kiekviename jų judesyje. Šiuos žmones bet kur ir bet kadai išsiskirčiau iš bendros minios. Jų vidinė jėga, tokia rami ir vientisa, prasiveržia pro bet kokią išorę. Nesvarbu, kaip bus apsirengęs šis žmogus, nesvarbu, kokias eis pareigas, ar kokios bus nuotaikos, nenugalimas pasitikėjimas savimi ir aplinkiniu pasauliu persmelkia jo esybę. „Gal mano sapnas gali tapti realybe?“, - paklausiau savęs ir giliai įkvėpus, pasinėriau į dar nepatirtas gilumas.

Vidinė kova
Vos įžengus į aikido pasaulį, sužinojau, kad vienas esminių aikido skirtumų nuo kitų kovo menų – varžybų nebuvimas. Niekas nedalina taurių ir nerenka stipriausiųjų, vikriausiųjų ir gudriausiųjų. Prisipažinsiu, pradžioje mane tai šiek tiek nuliūdino: kaip tuomet patikrinti, ko aš verta ir kokie mano rezultatai? Tuo pat metu su palengvėjimu atsidusau: nebėra pralaimėjimo pavojaus, saugesnė liks savimeilė. Deja, savimeilei vis dėlto teko nukentėti. Ganėtinai skaudžiai.
Pasirodo, kovų ir laimėjimų, kaip ir pralaimėjimų aš turėsiu su kaupu. Kovinių pratybų poligonas esu pati, mano įsitikinimai ir nuostatos, „tarakonai“ bėgiojantys mano pačios galvoje ir trukdantys laimingai gyventi. Ar kada mėginote nugalėti vidinį pasipriešinimą, palenkti savo užsispyrimą, nuleisti gynybiškumo skydą? Tuomet jūs mane suprasite.
Pavyzdžiui, pagal japonų tradicijas įžengiant į salę bei ją paliekant aikidokas nusilenkia, taip išreikšdamas pagarbą aikido įkūrėjui, salei, kurioje treniravosi ir partneriams. Aš su pavydėtinu pastovumu pamiršdavau nusilenkti partneriams, o į salę stengdavausi prasmukti it pelytė, kad tik nereikėtų lenktis M. Ueshibos portretui. Nelemtas išdidumas sukaustydavo mane nuo galvos iki kojų. Žiūrint į mano nusilenkimą, galima buvo pamanyti, kad aš netyčia suklupau ir norėčiau, kad aplinkiniai to nepastebėtų.
Dar vienas vidinis barjeras, per kurį sunkiai sekėsi peržengti – savarankiškas darbas. Praėjo nemažai laiko, kol prisiverčiau viena trypčioti prieš veidrodį, mosikuodama rankomis prieš įsivaizduojamą priešininką. Kvailesnio vaizdo neteko regėti. Jaučiausi siaubingai nesmagiai, galvodama apie savo klaidas ir apie tai, kaip atrodau kitų akyse. Beje, dėl baimės atrodyti kažkaip „ne taip“. Pasidalinsiu atradimu: vos tik nustojau galvoti apie formą ir sutelkiau dėmesį į turinį (t. y. pradėjau rūpintis tuo, kaip teisingai atlikti judesį, o ne išsaugoti „orumą“), iš karto pastebėjau pažangą. Dirbti tapo tūkstanteriopai lengviau ir atrodyti pradėjau daug geriau.
Taigi, apibendrinant šį patyrimą, galiu drąsiai teigti: gera žinia ta, kad būti tikrai lengviau ir efektyviau, nei atrodyti. Bloga žinia: visados atsiranda sritys, kuriose forma dar užgožia turinį.

Rūpinimasis kitais
Kartą, atėjus į treniruotę, pastebėjau anksčiau nematytą aikidoką. Pasirodęs niauriu jo žvilgsnis nežadėjo nieko gero. Juodos kelnės, kurias jis mūvėjo (mažiausiai 1 Dan) optimizmo mano vertinimui taip pat nesuteikė. O išvydus, kaip negailestingai jis sviedė savo partnerį, supratau, kad pasigailėjimo iš jo galiu nesitikėti. Labiausiai bijojau atsidurti su šiuo paniurėliu poroje. Žinoma, likimas padovanojo man būtent šią progą. „Išmušė tavo paskutinė valanda“, - spėjo cyptelėti vidinis balsas. Aš atsisveikinau su didžiojo aikidoko karjera, kuri tuoj nutruks nespėjus net prasidėti.... Bet kas nutiko? Kur dingo tas kietas žmogus? Dirbančio su manimi vyro judesiai tapo lengvi ir švelnūs, jis atsargiai mane pastumdavo, kad nesusižeisčiau.
Greitai pastebėjau, kaip skiriasi aikidokų darbo stilius priklausomai nuo to, su kuo jie dirba poroje. Ką tik nuoširdžiai mėtę vienas kitą „juodieji diržai“ atsargiai ir rūpestingai rodo pagrindinius judesius naujokams. Vyresnieji moko jaunesniuosius saugotis griūnant ir rūpinasi, kad apsaugotų nepatyrusiuos partnerius. Trečius metus praktikuodama aikido sakyčiau, kad treniruotės puoselėja žmoguje jame slypintį kilnumą. Jau išmokau reguliuoti savo jėgą kitų žmonių atžvilgiu. Kalbu ne tik apie treniruotes. Pravartu būti kietai ir stipriai ekstremaliomis sąlygomis, bet dabar man visai nebūtina naudoti plaktuko tam, kad nužudyčiau uodą, sėdintį ant kieno nors kaktos. Galiu sau leisti prabangą pasirūpinti kitu, nebijodama, kad man atsisės ant sprando.

Aikido mano gyvenime
Norėjau pasidalinti savo patirtimi, įgyta praktikuojant aikido – „kelią į harmoniją su KI“. Nepaisant akivaizdžios pažangos, esu tik pačioje pasirinkto kelio pradžioje. Bet tai, ko jau aš pasiekiau, neabejotinai pagerino mano gyvenimo kokybę. Aikido principai prasiskverbė į mano gyvenimą ir pasireiškia kasdieniuose įvykiuose. Vienas iš laimėjimų, kuriuo džiaugiuosi, yra tas, kad nebevargstu mėgindama paveikti kitus. Užtenka, kaip aikido treniruotėje, pasislinkti šiek tiek kito žmogaus atžvilgiu ir pasaulis neatpažįstamai pasikeičia.

Natalja Serova (personalo vadybininkė)

Į viršų

 

Jaunimo Aikido stovykla (2008 m. birželis)

Tai mano pirmoji Aikido stovykla.
Džiaugiuosi, kad tūrėjau progą joje pabūti. Stovyklos metu daug treniravomės, vykdavo 2 treniruotės per dieną, taip pat galėdavome pasitreniruoti laisvu laiku. Išmokau naujų technikų. Stovykloje daug bendravome, kalbėjomės. Eidavome maudytis į ežeriuką, žaisdavome žaidimus. Labai patiko užduotys kurias atlikdavome. Tylos praktika, mandalų kūrimas, vaikščiojimas užrištomis akimis, orientacinės užduotys, naktinis žygis, darbas kartu, vakarai prie laužo, maisto gaminimas ant gyvos ugnies (nepakartojamai skanus) bendrai – visa mus suartino. Išmokome dirbti iš vien, pasitikėti vieni kitais. Per treniruotes stengdavomės kuo daugiau išgirsti ir išmokti, nes artėjo egzaminas. Per visą stovyklos laiką tiek galvodavai apie egzaminą ar jį išlaikysi, kaip ten bus, ar tikrai esi tam pasiruošiąs, kad net pačią egzamino dieną dingo visa baimė ir buvai užtikrintas, kad išlaikysi, nes per savaitę padarei ką tik galėjai sukaupęs visas jėgas, kad pasiektum reikiamo rezultato. Džiugu, kad visi išlaikėme. Stovyklos metu vieni kitus nevadinome įprastais vardais, turėjome savo vardus, kuriais pasivadinome. Praėjus stovyklos laikui, kai grąžinome vardus, buvo keista, kad vadina mane Monika, o ne Laukine Liepsna. Vieni kitus pažinome kur kas labiau, nei treniruočių metu. Atsiskleidė savybės kurių ankščiau nepastebėdavai.

Dėkoju už šią stovyklą Treneriams, Draugams, be kurių nieko negalėtum pasiekti.
Dėkoju už puikiai praleistą laiką, treniruotes, maudynes, žaidimus, praktikas, maistą.

Su nekantrumu lauksiu kitų metų.

Ačiū

Monika Šimkutė

Į viršų